Papasakosiu istoriją vieno žmogaus, kuris išdidžiai glausdamas prie krūtinės policijos pareigūnų rengimo įstaigos diplomą, dar kvepiantį dažais, su didelėmis viltimis gerai tarnauti, būti naudingu, reikalingu bei socialiai saugiu peržengė viršininko kabineto slenkstį ir... nuo to laiko viltys sistemingai ritosi žemyn. Etatų mažinimai, atsisveikinimai su sistema nusivylusiais bendradarbiais, sparčiai augantys darbo krūviai, o su jais ir reikalavimai, tylomis naikinamos pažadėtos socialinės garantijos, įtampa darbe, šeimynykščių nepasitenkinimai namuose, bei krūva viršininkų ant galvos, kurie dirba kažką, kažką iš pažiūros labai protingo, bet niekas nežino ką. Sakot ne vieno žmogaus tai istorija? Nieko naujo? Nuobodu? Lukterėkite, tuojau bus įdomiau.

Šia mintimi, artima tikrai ne vienam iš mūsų, persunktas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3-iojo PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo Vitalij Kovalevskij atviras laiškas.
Jį, adresuotą policijos generaliniam komisarui ir Vilniaus apskrities policijos vadovui, inspiravo policijos vadovo kreipimasis į visus šalies pareigūnus. „Šituo laišku siekiu išsakyti pareigūnų poziciją, su kuriais man teko bendrauti“, – sako V. Kovalevskij. Labai tikimės, kad kolegos mintys paskatins ir Jus netylėti.