Papasakosiu istoriją vieno žmogaus, kuris išdidžiai glausdamas prie krūtinės policijos pareigūnų rengimo įstaigos diplomą, dar kvepiantį dažais, su didelėmis viltimis gerai tarnauti, būti naudingu, reikalingu bei socialiai saugiu peržengė viršininko kabineto slenkstį ir... nuo to laiko viltys sistemingai ritosi žemyn. Etatų mažinimai, atsisveikinimai su sistema nusivylusiais bendradarbiais, sparčiai augantys darbo krūviai, o su jais ir reikalavimai, tylomis naikinamos pažadėtos socialinės garantijos, įtampa darbe, šeimynykščių nepasitenkinimai namuose, bei krūva viršininkų ant galvos, kurie dirba kažką, kažką iš pažiūros labai protingo, bet niekas nežino ką. Sakot ne vieno žmogaus tai istorija? Nieko naujo? Nuobodu? Lukterėkite, tuojau bus įdomiau.

Ir štai išaušo viena graži, o gal ir nelabai, diena, kai į postą įžengė naujasis policijos generalinis komisaras, kolegų sutiktas džiaugsmingai – vienų nuoširdžiai, kitų iš mandagumo ar pareigos, na nesvarbu. Svarbu tai, kad šis naujasis vadovas atėjo ne tuščiomis, o kupinas idėjų apie eilines policijos sistemos reformas, veiklos efektyvinimą, dirbančiųjų motyvavimą ir policijos išvalymą nuo nepageidaujamų pareigūnų. Nepageidaujami - tai tie, kurie tingi dirbti, o gal net trukdo kitiems, nepaiso jiems keliamų profesinių bei moralinių standartų ir, dėmesio, tie, kurie turi darbo stažą, leidžiantį jau rytoj pasišvilpaujant keliauti į užtarnautą pensiją. Kuo pastarieji užkliuvo? Nežinau, gal patirtis nebereikalinga. Na, bet ši tema ne apie tai. Tema apie didįjį sistemos valymą. Yra prieštaraujančių? Aš asmeniškai neprieštarauju, sveikinu iniciatyvą, kuriai iki šiol pritrūkdavo valios ir ryžto. Bet metodai... Metodai tokie, nuo kurių žilė įsimeta galvon, ir dar ne viena įsimes.

Taigi naujasis policijos generalinis komisaras priėmė sprendimą įkurti imuniteto tarnybą, ne tik Policijos departamente, bet ir imuniteto funkcijas užtikrinančius padalinius apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose. Jų paskirtis - policijos darbuotojų apsauga nuo galimo neteisėto poveikio, kovos su korupcinio pobūdžio nusikaltimais prevencijos ir kontrolės programų policijos įstaigose rengimas ir įgyvendinimo kontroliavimas, atitinkamų operatyvinių ir ikiteisminių tyrimų atlikimas – žodžiu, viskas aišku – seklių tarnyba su atitinkamais įgalinimais. Vien Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate tokių seklių turėtų būti ne mažiau 16. Leiskite paklausti, o kam tuomet reikalinga Organizuotų nusikaltimų tyrimų valdyba, Vidaus tyrimų tarnyba ir dar galas žino kas? Bet kol kas į funkcinius egzistencinius klausimus nesigilinkime. Pamėginkime įsijausti į to nuolat sekamo pareigūno savijautą.

Dirba žmogus, sunkiai dirba, už save, už atostogaujantį ar sergantį kolegą, ir dar už tą, kuris seniai pamojo ranka ir išėjo iš tarnybos. Darbas neišsenkantis, vieną padarai, du gauni, ir sukasi žmogus, šviesios dienos nematydamas. Atlyginimas – orumo neužtikrinantis, ką ten orumo, normaliai pragyventi neužtenka. Be to, jau minėta viršininkų krūva kaip širšės aplink medų, ir dar, tarsi viso to būtų maža jaustis bjauriai, sekliai, alsuojantys į pakaušį. Žmogus tvarkingas, nelinkęs prasižengti, o vis tiek baisu – maža ką, gal paslys, ir bus iš karto pričiuptas tykančių sistemos valytojų.

Kalbėkime atvirai. Kuriama ne tobula policijos sistema, o represinės struktūros, kurios neskatina ir niekada neskatins motyvacijos tarnauti policijoje, nedidins jos patrauklumo, atims bet kokį norą stoti į šią tarnybą. Sistemos valymo metodai paneigia kitas gražiai ir skambiai deklaruojamas idėjas. Taigi, kokia nauda iš minėtų metodų. Kol kas ją įžvelgčiau tik pačiam generaliniam komisarui – na, kad užsitikrinti išsvajotą aukštą postą kuo ilgesniam laikotarpiui. Suprantu... Juk nesinori atsisveikinti su postu tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip tai nutiko pirmtakams.

Kodėl gi pagaliau nepareikalavus didesnės atsakomybės iš tų nežinia ką veikiančių viršininkų? Jie geriausiai žino (bent jau turi žinoti) asmenines ir profesines kiekvieno pavaldinio ypatybes, turi žinoti kuo ir kaip jie gyvena, kokios bėdos ir džiaugsmai aplanko. Jie turi galimybę valyti sistemą tiksliai ten, kur „purvina“, organizuodami neeilines atestacijas bei taikydami kitas kardinalias poveikio priemones sistemingai prasižengiantiems ar neatitinkantiems moralinių reikalavimų. Bet gi sunku, kaip taikyti drastiškas priemones krikšto sūnui ar studijų draugelio dukrai? Todėl valymas turėtų prasidėti nuo „viršūnėlių“ – va čia gerbiamas generalinis komisaras tiesiogiai galėtų pasireikšti. Pirmiausiai vadovai turi būti sąžiningi ir principingi, moralinis pavyzdys ir įkvėpimas tempiančiam nelengvą tarnybos naštą pareigūnui. Stagnatoriams, diktatoriams, dangstantiems prasikaltusius pavaldinius, nesugebantiems rasti bendros kalbos su darbuotoju, arogantiškiems ir kitiems blogo tono žmogeliams policijoje ne vieta. O tokių daug, labai daug. Neabejoju, kad kiekvienas iš jūsų žino bent po vieną tokį. Visa tai rašau tam, kad nenutiktų paradoksas, kai pirmą kartą suklydusį išspiria iš policijos, o sistemingas negerietis sėdi šiltai ir paslaptingai šypsosi į ūsą.

Visiems sakau – policija pastaruoju metu išgyvena patį sunkiausią laikotarpį. Socialine prasme žengtas milžiniškas žingsnis atgal, gal dėl krizės, o gal tik besidangstant krize. Bet tai tik abstrakčios frazės. Konkretumas atsispindi kiekvieno pareigūno, tarnaujančio policijoje, dvasinėje/emocinėje būsenoje ir, ne mažiau svarbu, - piniginėje. Ir tas konkretumas nieko gero nežada. Nesinori smūgiuoti į skaudančią vietą apeliuojant į augantį savižudybių tarnyboje ir pareigūnų, kamuojamų depresijos, skaičių, bet bijau, kad tykojančių seklių veikla neatsispindėtų eilėse prie psichinę sveikatą gydančių specialistų kabineto durų.

Nusivylęs policininkas

Griežtai draudžiama vpp.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo