„Pažįstu daugybę puikių pareigūnų ir tikiu, kad didžioji dalis mūsų sistemos darbuotojų – dori, darbštūs, sąžiningi. Nuo kiekvieno iš Jūsų šis tas priklauso, o visi kartu galime labai daug. Tad kviečiu visus susitelkti ir darniai dirbti. Šį tą tikrai padarysime, ir, žiūrėk, po kiek laiko paaiškės, kad nuveikėme visai nemažai“, – sako policijos generalinis komisaras Saulius SKVERNELIS.

Su naujuoju policijos vadovu kalbėjomės apie artimiausias sistemos pertvarkas, pareigūnų rotaciją, motyvacinės sistemos sukūrimą ir kitus visiems mums aktualius dalykus.

– Policijoje esate ne naujokas, bet jau „naujo sukirpimo“ vadovas, išaugęs nepriklausomoje Lietuvoje. Pažįstate šią sistemą iš vidaus, žinote jos problemas. Tapote aukščiausiu policijos vadovu, tad nuo ko pradėsite?

– Dėl mano jaunumo galima diskutuoti: ar keturiasdešimtmetis labai jaunas. Mokyklą baigiau sovietmečiu, bet darbą pradėjau nepriklausomos Lietuvos institucijose. 1994-aisiais atėjau į vidaus reikalų sistemą, bet netapau iš karto vadovu, esu, kaip sakoma, vėtytas ir mėtytas.

Neturėjau progos padirbėti visiškai eiliniu pareigūnu tiesiogine prasme – į sistemą atėjau baigęs aukštąjį mokslą, tad iškart tapau vidaus tarnybos karininku. Tačiau man trūko žinių, tarnybos specifikos išmanymo, tad didžiąją dalį laisvo laiko leisdavau stažuotėse kelių policijos patrulių padaliniuose. Ir, būdamas stažuotojas, pagal statusą buvau žemesnis už eilinį patrulį.

Esu gerai susipažinęs su policijos virtuve. Kylant karjeros laiptais, policijos sistemos suvokimas labai keitėsi. Jei tik pradėjusiam tarnybą atrodė, kad vienas ar kitas teisės aktas visai nebūtinas, tai, tapęs vadovu, supratau, kad jau tenka atsakomybė už viso padalinio veiklą ir galbūt kai ką reikia reglamentuoti ne taip, kaip norėtų eilinis darbuotojas.

Suprantu, kad mūsų sistemoje visose srityse labai daug reglamentavimo. Bet taip yra dėl to, kad turime keliolika tūkstančių darbuotojų, ir jie savo veikimu ar neveikimu padaro taip, kad tampa būtinas vienas ar kitas teisės aktas, reglamentuojantis mūsų veiklą. Manau, pamažu, visiems keičiantis, – jei pavyktų mums visiems, ir vadovams, ir eiliniams – keistis ir profesionalėti, to reglamentavimo reikėtų vis mažiau. Nes policijos pareigūnas turi turėti diskreciją, būti pakankamai laisvas priimti sprendimą; niekas neturėtų svarstyti, kodėl jį priėmei tokį, gal iš to turėjai naudos. Kai tie dalykai bus įgyvendinti, galbūt atsiras daugiau laisvės, ir nereikės reglamentuoti kiekvieno žingsnio.

Sutinku, kad mūsų policijos pareigūnai dažnai baiminasi ką nors ne taip padaryti. Ir nuobaudų kartais gauna ne dėl to, kad pasielgė blogai – atvirkščiai, kartais ir padaręs gerą darbą gali gauti nuobaudą, jei formaliai pažeidei vieną ar kitą teisės aktą. Tad mūsų, vadovų, uždavinys – atskirti tai, kas galbūt padaryta dėl per didelio krūvio, teisės aktų netobulumo, kitų subjektyvių priežasčių, tiesiog dėl noro geriau padaryti, nuo sąmoningų nusižengimų ir piktybinio pareigų neatlikimo. Pastaruosius atvejus būtina vertinti labai griežtai.

– Po Jūsų paskyrimo šalies policijos vadovu žiniasklaidoje pasirodžiusiuose interviu akcentuojate Imuniteto tarnybos sukūrimą, kontrolės būrio steigimą. Bet jau turime Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybą, taip pat Olego Mažuikos vadovaujamą Lietuvos kriminalinės policijos biuro padalinį. Kodėl jų nepakanka?

– Natūralu, kad žiniasklaida akcentuoja naujieną, kuri jai atrodo svarbiausia – dar nepamiršome, po kokių įvykių atsistatydino generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas. Tačiau noriu nuraminti visus dorus, pareigingus ir darbščius pareigūnus: Imuniteto tarnybą pirmiausia suvokiu ne kaip papildomą kontrolės mechanizmą arba vėzdą, o kaip apsaugą. Pirmiausia – nuo tam tikrų išorinių kontaktų, abejotinų ryšių. Policija – atvira visuomenės dalis, tokia ji turi būti, pareigūnams tenka bendrauti su įvairaus lygmens ir rango žmonėmis, taip pat ir su nusikalstamo pasaulio atstovais, ir kartais sunku pačiam pareigūnui įvertinti, ar jo ryšiai neperžengia leistinų ribų. O minėtos tarnybos uždavinys ir būtų padėti pareigūnams nesileisti į abejotinus dalykus, laiku sustabdyti pradėjusiuosius slysti: „Žmogau, sustok. Tavo mintys ir veiksmai galbūt artėja prie nusikalstamų, tad pagalvok, ką darai“.

Kitas dalykas, kuriuo rūpintųsi kontrolės būrys (jo pavadinimas dar tik sąlygiškas) – kontrolė keliuose ir darbo drausmė. Deja, policininkų bendruomenėje yra nesuvokiančiųjų, kad šiurkščiai pažeidinėti kelių eismo taisykles – vairuoti neblaiviam, vairuoti neturint teisės, daryti kitus sąmoningus pažeidimus (pabrėžiu: ne atsitiktinius, ne netyčinius, ne smulkius, o sąmoningus) yra neleistina. Tokius kolegas galbūt paveiks naujasis kontrolės mechanizmas. Bet, pabrėžiu, tikrai nebus kabinėjamasi prie kiekvieno pareigūno automobilio, kiekvieno veiksmo, tikrai nė vienas nebus persekiojamas. Šioje situacijoje visi yra lygūs: nuo generalinio komisaro iki patrulio, ir nesvarbu, kokio rango pareigūnas padarytų šiurkštų nusižengimą – visų tokių atvejų vertinimas būtų vienodai griežtas.

Suprantama, kiekvienas kolektyvas turi progų švęsti. Tokiems atvejams skirtos kavinės, klubai, kitos pasilinksminimų vietos. O darbo kabinetuose tai turi būti tabu, ir šioje srityje labai stiprinsime drausmę.

Tikimės, kad tai daryti efektyviai padės minėtas kontrolės padalinys. Kas rodys jo efektyvumą? Jei nebus skaudžių įvykių, nebus sulaikytų neblaivių pareigūnų – situacija kontroliuojama. Jei tokių atvejų nebus užfiksuota, bet vėl turėsime tragiškų įvykių dėl pareigūnų girtavimo – padalinio darbas bus vertintinas kaip neefektyvus.

Tačiau noriu pabrėžti: pažįstu daugybę puikių pareigūnų ir tikiu, kad didžioji dalis mūsų sistemos darbuotojų – dori, sąžiningi, norintys dirbti žmonės, ir tereikia uždegti jiems tą vilties kibirkštį akyse, kad kiekvienas žinotų: nuo jo viskas priklauso, ir mes visi kartu galėsime nuveikti labai daug. Jei ne mes – tai niekas to nepadarys. Darysiu viską, kas priklauso nuo manęs, kad ta vilties kibirkštis pareigūnų akyse įsižiebtų ir neužgestų.

– Gal jau žinote, kas dirbs naujajame kontrolės padalinyje?

– Kai tik apie tai prašnekome, iškart pasisiūlė keletas pareigūnų. Struktūrinės pertvarkos ilgai trunka, o veikti reikia greitai, tad naujasis padalinys (kol kas nedarant struktūrinių pertvarkų) bus suburtas Kelių policijos tarnybos darbuotojų ir jų funkcijų sąskaita. Šiems pareigūnams bus keliami dideli profesionalumo, psichologinio atsparumo reikalavimai (deja, pasiūlyti jiems didesnių nei kitiems socialinių garantijų neturime galimybių), ir jie patys turės būti visiškai skaidrūs, nes kolegos ir visuomenė į juos žiūrės pro didinamąjį stiklą.

– Kalbėdamas apie personalo problemas, atkreipiate dėmesį, kad būtina identifikuoti turinčiuosius problemų, pasiekti, kad jie nesibaimintų kreiptis į policijos kapelioną, į psichologus. Bet kaip tiems žmonėms nesibaiminti prisipažinti turint problemų, jei kalbama apie būtinybę mažinti pareigūnų skaičių?

– Taip, gyvenimas nelengvas, ir mūsų pagrindiniai darbiniai padaliniai, pirminė ir vidurinioji grandis, dirba labai sunkiai, aišku, ir šeimose ne vienas turi problemų. Su policijos kapelionu ir Policijos departamento Personalo valdyba kalbėjomės, kaip pasiekti, kad darbuotojas, suvokęs, kad turi problemų, nesibaimintų kreiptis į mūsų psichologus, kapelioną, į tiesioginį ar policijos įstaigos vadovą. Žmogus, pripažindamas turįs problemą, atlieka vidinį žygdarbį, ir mes turime išlaikyti konfidencialumą, anonimiškumą ir kuo galėdami padėti, išsaugoti jį, kol nenusirito ten, iš kur kelio atgal nėra. Tokie atvejai – visos policijos bendruomenės reikalas. Tad pastebėję, kad kolegai reikėtų pagalbos, kalbėkimės, padėkime vieni kitiems ieškoti ir rasti išeitį. Tokiais atvejais labai svarbu vadovų supratimas – neskubėkime smerkti ir kaltinti pavaldinio, geriau kartu ieškoti išeities.

– Bet galime suprasti žmones, nenorinčius savo problemomis dalintis su kolegomis ar juolab vadovais – bet kuris vadovas labiau vertina stiprius pavaldinius, kurie patys įveikia savo problemas.

– Viena iš vadovų misijų – padėti pavaldiniams. Beje, rėkti ant pavaldinių ir trankyti stalą kumščiu didelio proto nereikia.

Rasti būdų padėti daug sunkiau. Žinoma, kartais žmogus jau būna nuėjęs taip toli, kad telieka atleisti iš sistemos. Bet jei dar galime ištiesti pagalbos ranką – ištieskime. Ir toks atsitiesęs žmogus galbūt bus psichologiškai daug tvirtesnis už tą, kuris jokių problemų neturėjo. Mūsų beveik 14 tūkstančių, ir to susvetimėjimo (banalus žodis) pas mus daug. Pats esu buvęs įvairių lygmenų vadovu, nė neabejoju, kad ir pats ne vienu atveju pasielgiau ne taip, kaip būtų buvę geriausia. Žinau, kaip vadovams nelengva, žinau, kokia didelė atsakomybė jiems tenka, ir rezultatų iš jų reikalaujama, bet vis tiek reikia rasti laiko su pavaldiniais susėsti, pabendrauti, kai reikia – ir atsiprašyti. Ne vieniems kitų ydas dangstyti, o pagalbos ranką ištiesti, ištikus sunkumams palaikyti. Šiuo požiūriu policijos sistema turėtų būti kaip gelžbetonio monolitas.

– Sakote, kad gali tekti mažinti pareigūnų skaičių, kad likusiems būtų galima kelti atlyginimus. Gal turite matymą, iš kokių sričių galima mažinti? Kokie pareigūnai gali būti ramūs, kad jų tikrai „nesumažins“?

– Supraskime: šiandien turime tokį policijos biudžetą, kokį turime, matyt, panašų turėsime ir kitais, ir dar kitais metais. Šioje srityje būtų naivu tikėtis kardinalių pokyčių, tad negalime nė svajoti išlaikyti visus darbuotojus. Tačiau tikrai galiu garantuoti, kad nebus aklai nuspręsta mažinti 10, 15 ar 20 procentų darbuotojų. Pirmiausia dar kartą atliksime policijos sistemos auditą, kad galėtume pagrįsti, kokiai funkcijai atlikti kiek pareigūnų reikia. Kol neatlikome audito, negalime pasakyti, ar tikrai turime per daug darbuotojų. O gal jų trūksta? Galbūt iš tikrųjų yra padalinių, kuriuose tikslinga palikti mažiau darbuotojų – jie nuveiktų daugiau darbų ir gautų teisingą atlygį?

Yra teritorinių policijos įstaigų, kurioms nepavyko sėkmingai baigti finansinių metų. Yra tokių, kurios praėjusiuosius metus pradėjo turėdamos įsiskolinimų, bet per metus pasiekė gerų rezultatų ir šie metai visai kitokie. O kai kurios metus pradėjo gerai, bet jau turi minusą, tad teks spręsti, ką daryti, nes skolų nebus iš ko padengti. Susiklosčius tokiai situacijai, negaliu garantuoti, kad tikrai nebus atleistas nė vienas darbuotojas. Bet noriu tikėti, kad išliks ir turi išlikti patys geriausi.

Kaip žinote, toliau atsisakoma policijai nebūdingų funkcijų. Pavyzdžiui, „Vyčio“ vykdomo apsaugos organizavimo. Atsisakydami jo, turėjome atsisakyti ir jam skirtų resursų. Noriu padėkoti „Vyčio“ ir policijos sistemos darbuotojams, kad pirmasis šios pertvarkos etapas praėjo be didelių netekčių, daugelis buvusių apsaugos organizavimo darbuotojų gavo darbo pasiūlymų ir pasirinko priimtinus variantus.

Kita diskutuotina policijos funkcija – teismų apsauga. Bet perduodami ją vykdyti kitai institucijai, privalėtume atsisakyti ir šiai funkcijai skirtų lėšų bei darbuotojų. Tad svarbu apgalvoti, kaip policijai nebūdingas funkcijas perduoti sklandžiai ir neskausmingai, todėl pirmiausia turime apmąstyti ir nustatyti policijos struktūrą.

Šiemet pertvarka labiausiai turėtų paliesti Policijos departamentą ir specializuotas policijos įstaigas.

Teritorinių policijos įstaigų struktūra neturėtų keistis, bet šios įstaigos jų pačių iniciatyva nuolat keičiasi – gyvenimas verčia. Tik treti metai dirbama apskričių principu, šis darbas tik įsibėgėja, ir pertvarkos teritorinėse policijos įstaigose – pavyzdžiui, budėtojų padalinių optimizavimas, padalinių stambinimas, kai kurių įstaigų sujungimas – inicijuojamos pačių teritorinių policijos įstaigų.

Vienas iš buvusių policijos vadovų yra pasakęs: reforma – tai procesas. Taigi pertvarkų bus. Suprantu, jos darbuotojams kelia vidinį diskomfortą, bet turėtume su jomis susitaikyti. Ir pirmiausia vadovai (apie eilinius pareigūnus nekalbu) turėtų išmokti žvelgti filosofiškai: kėdė – laikina pozicija.

– Esate užsiminęs ir apie pareigūnų rotavimo sistemą. Ar ji numatoma visiems pareigūnams, ar tik vadovams? Kokia, Jūsų nuomone, ji turėtų būti?

– Dabar padėtis nenormali: nenumatyta nei policijos generalinio komisaro pavaduotojų, nei teritorinių ir specializuotų policijos įstaigų viršininkų pavaduotojų kadencijų. Jos turėtų būti nustatytos ir Policijos departamento struktūrinių padalinių vadovams. Dabar policijos įstaigos vadovas skiriamas penkeriems metams, o pavaduotojai gali ir 20 metų darbuotis. Esu įsitikinęs: padirbėjus penkerius metus Policijos departamento padalinio vadovu, būtų labai sveika bent keleriems metams vėl grįžti į teritorinę policijos įstaigą.

Manau, tiek vadovo, tiek pavaduotojo kadencijai penkeri metai – optimalus laikas. Nes po penkerių metų pradedi galvoti, ar dar gali šioje srityje ką nuveikti. Aišku, pirmiausia reikia sukurti rotacijos mechanizmą.

Antai laimėjusiems atrankas teritorinių policijos įstaigų vadovams buvo pažadėta socialinių garantijų, bet šiandien jų beveik nėra, tad vienas iš mūsų uždavinių – jas grąžinti.

Grįžtant prie rotacijos: manau, kad ne tik vadovų pareigybės turėtų būti rotuojamos (gal reikėtų kito žodžio šiam procesui apibūdinti). Turiu omenyje vadinamąsias „jautrias“ pareigybes, pavyzdžiui, pareigūnų, daugelį metų nagrinėjančių administracines bylas. Jiems būtų labai naudinga ir su kitais tarnybos aspektais susipažinti. Arba, tarkim, apylinkės inspektoriui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra toks objektas kaip Kalvarijų turgavietė, būtų labai pravartu kelerius metus padirbėti kad ir miegamajame daugiabučių rajone. Suprantu, apylinkės inspektoriaus darbo pagrindas – geras kontaktas su bendruomene, ir kuo inspektorius ilgiau dirba savo teritorijoje, tuo geriau. Bet dirbantieji „jautriose“ vietose turėtų keistis, tad turėtume plėsti pareigūnų horizontalios karjeros galimybes.

– Grįžkime prie motyvacinės sistemos. Akcentuojate, kad labai svarbu pareigūnams tinkamai atlyginti už darbą, sukurti socialinių garantijų sistemą. Čia, kaip minėjote, vienas iš uždavinių – siekti, kad valstybė pareigūnams bent iš dalies kompensuotų mokymosi išlaidas, kreditus būstui. Bet tai priklauso ne tik nuo policijos vadovybės.

– Taip. Policija – vidaus reikalų sistemos dalis, generalinis komisaras pavaldus vidaus reikalų ministrui, ir apie tuos dalykus su ministru jau esame kalbėję, ministras tokias nuostatas palaiko. Tai aktualu ir kitoms statutinėms organizacijoms, tad dabar mūsų uždavinys – visą tą socialinių garantijų paketą tinkamai sudėlioti, pateikti ministrui ir, visiems surėmus pečius, jį ginti. Suprantu valstybės finansinę padėtį, bet sprendimų ieškoti būtina.

Kaip minėjau, tame socialinių garantijų pakete būtų ilgalaikiai įsipareigojimai mūsų darbuotojams, lengvinantys mokslo ir būsto įsigijimą. Manau, galėtume su pareigūnais sudaryti ilgalaikes sutartis: jie įsipareigotų 10, 15 ar 20 metų dorai ir sąžiningai tarnauti policijoje, o jiems bent iš dalies būtų kompensuojamos paskolos būstui ar mokslui. Išėjusiesiems iš sistemos savo noru ar atleistiesiems iš jos už pareigūno vardo žeminimą tektų patiems prisiimti ir minėtus finansinius įsipareigojimus. Žinoma, sprendžiant socialinių garantijų klausimus, nepakanka generalinio komisaro įsakymo, bet imamės iniciatyvos, ministras ją palaiko, ir, manau, mums pavyks.

– Jums teks spręsti ir Marijampolės bei Kalvarijos pareigūnų konfliktą. Ko imsitės?

– Tas konfliktas – pūlinys, kenkiantis visai policijos sistemai. Noriu objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją, bet dar nesu susipažinęs su visa medžiaga. Vyksta ikiteisminis tyrimas ir į jį kištis negalime. Bet negalime ir nieko nedarydami laukti jo pabaigos. Susiklosčiusi situacija sunki Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui Kęstučiui Kalinauskui, Marijampolės policijos kolektyvui, Kalvarijų policijos darbuotojams. Tad priimtas sprendimas K. Kalinauską laikinai, esant tarnybiniam būtinumui, perkelti vadovauti Trakų policijai, kuri irgi buvo likusi be vadovo. Laikinai vadovauti Marijampolės policijai greičiausiai skirsime pareigūną iš centrinio policijos padalinio, kad jis, neturėdamas jokių išankstinių nuostatų ar simpatijų kuriai nors iš konfliktuojančių pusių, objektyviai įvertintų padėtį, sudarytų sąlygas pareigūnams, tarp jų ir Kalvarijos, ramiai dirbti, atsiskleisti ir parodyti darbo rezultatus. O po trijų mėnesių – žiūrėsime. Pats važiuosiu į Marijampolę susitikti su pareigūnais, aiškinsimės situaciją, priimsime sprendimus.

– Aišku, nevengsite bendradarbiauti su pareigūnus vienijančiomis profesinėmis sąjungomis.

– Pareigūnų profsąjungos – mūsų, Policijos departamento vadovų, socialiniai partneriai, nemažos dalies policijos darbuotojų teisėtų interesų gynėjai. Santykiai su profsąjungomis iki šiol nebuvo blogi, tad ir artimiausiuose mano planuose – susitikimai su jų atstovais. Aptarsime susikaupusias problemas, ieškosime būdų joms spręsti. Esu linkęs diskutuoti, tartis. Turime ieškoti dialogo ir kompromiso. Pabrėžiu: ieškoti kompromiso, nes čia vienos ar kitos tiesos negali būti.

– Rytoj – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, viena iš svarbiausių mūsų valstybės švenčių. Ko šia proga linkėtumėte pareigūnams?

– Klausantis žiniasklaidos ir žmonių, galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje labai daug pesimizmo, tamsių spalvų, kad čia viskas blogai, visi blogi. Ar tikrai taip? Pagalvokime, kaip būtų, jei nebūtų buvę 1990-ųjų Kovo 11-osios. Jaunimui, gimusiam po anos Kovo 11-osios, galbūt sunku įsivaizduoti gyvenimą ne nepriklausomoje šalyje, bet mes, paragavusieji sovietmečio, dar atsimename, kokios menkos buvo ano meto žmonių galimybės lavintis, laisvai keliauti, kokia buvo žmogaus teisių ir laisvių padėtis, prisiminkime verkiančias mamas, kurių sūnus ėmė į sovietinę armiją ir siuntė į Afganistaną, į kitus anuomet „karštus“ taškus. Šiandien juokingos atrodo anos buities problemos, tuščios parduotuvių lentynos, išklerę automobiliai... Manau, kad 1990-ųjų Kovo 11-oji buvo unikalus šansas, Aukščiausiojo dovana mūsų valstybei: ji vėl galėjo tapti nepriklausoma. Ir kviečiu visus nustoti bambėti, kad gyvename ne taip sočiai, kaip Danijoje (vis dėlto 20 metų valstybei – labai trumpas laikas), kviečiu visus susitelkti ir darniai dirbti. Šį tą tikrai padarysime, ir, žiūrėk, po kiek laiko paaiškės, kad nuveikta visai nemažai. Ir prisiminkime: valstybės stabilumas priklauso ir nuo mūsų, nuo to, kaip sugebėsime kontroliuoti ir užkardyti nusikalstamumą, vykdyti jo prevenciją. Tad kviečiu sąžiningai vykdyti mūsų misiją: tarnauti žmogui ir Tėvynei.

www.policija.lt