Lietuvos policijos reforma pradėta vykdyti dar 2017 m. ir etapiškai tebesitęsianti iki šiol, deja, vis dar nėra tas progresyvumo spindulėlis, kuris džiugintų policininkus tarnyboje. Tačiau ar yra būdų eiliniams policininkams keisti savo darbo sąlygas? Vienas iš atsakymų galėtų būti problemos viešumas.

Edita Kėrytė, dabar jau MRU bakalaurė, prieš daugiau nei vienerius metus išsikėlė ambicingą  tikslą - ištirti 2017-2020 m įgyvendintą naują policijos reagavimo veiklos modelį bei jo įtaką reagavimo efektyvumui ir policijos veiklos kokybei. Kalbėti kritiškai ir nenutylint nepatogių tiesų. Iškalbingą statistiką papildant dar iškalbingesniais interviu.

E. Kėryte apie problemas policijoje sužinojo ne iš antrų lūpų, o pati atlikdama praktiką Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato KT skyriuje 2023 metų rudenį. “Tuomet ir kilo mintis rašyti apie Lietuvos policiją ir jos reformas”,- prisimena E. Kėrytė.

Siekdama surinkti kuo daugiau autentiškų nuomonių situacijai Vilniaus apskrities policijoje įvertinti, Kėrytė anketiniu būdu apklausė net 401 pareigūną bei papildomai apklausė 54 VPK PK tyrėjus. Taip pat kalbėtasi su buvusiu Lietuvos policijos generaliniu komisaru Linu Pernavu, generaline prokurore Nida Grunskiene bei kitais vadovais.

Nors ketinimų būta gerų, tyrime cituojamas L. Pernavas akcentavo sistemines bėdas, susijusias su policininkų specializacija ir reagavimo greičiu, kurias būtinai reikėjo spręsti (“Žmogui nėra svarbu kokios policijos pareigūno pareigos, jis mato policininką ir tikisi sulaukti pagalbos“), tačiau prabėgus keleriems metams tampa aišku, kad kai kurios pareigūnų specializacijos yra kritiškai svarbios ir jų panaikinimas buvo klaida. “<...> Sprendimas panaikinti nepilnamečių inspektorius buvo neteisingas. Nepilnamečių inspektoriai turėjo daugiau informacijos apie nepilnamečius, grupuotes, kurios viename ar kitame rajone būrėsi. Dabar abejojama, ar ta informacija renkama, ir nežinia kas ją galėtų rinkti“ - citata iš Nidos Grunskienės interviu šių metų balandį. Pati Kėrytė savo baigiamojo darbo gynime akcentavo kad šis pokytis pagrįstai galėtų būti siejamas su pastaraisiais metais padidėjusiu nepilnamečių nusikalstamumu, savižudybėmis, su narkotikais susijusių nusikaltimų skaičiumi.

Kėrytė pastebi, kad prabėgus keleriems reformos metams ištirtų nusikalstamų veikų skaičius yra mažėjantis. Kodėl? Nes - mes vis dar turime tolydžio mažėjantį pareigų skaičių. Kodėl? O kaip motyvuoti žmones tapti policininkais, jei  “darbo užmokestis <...> vis dar nesiekia šalies vidutinio darbo užmokesčio vidurkio pirminėje grandyje.“ Ir čia mes kalbame apie žmones kiekvieną dieną  rizikuojančius savo gyvybe ir sveikata. Kaip motyvuoti žmones išlikti policininkais, jei naujai prisijungusiems žadama 10 000 Eur paskata, o ilgus metus dirbantiems - nieko?

Skaudų policininkų trūkumą iliustruojantys duomenys pateikiami baigiamajame darbe: Per parą Vilniaus apskrityje vidutiniškai gaunama 700 pranešimų, daugiausiai - tarp 9 ir 22 val., tuo tarpu tarp 7 ir 19 val. apskrityje vidutiniškai dirba 17 į įvykius reaguojančių ekipažų.

Ar tokie skaičiai jums padeda jaustis saugiai? O ką galima padaryti, kad policijos darbas taptų efektyvesnis, o pareigūnų darbo sąlygos - kviečiančios likti, o ne išeiti?

Edita Kėrytė siūlo pradėti nuo: sveikatos tyrimo reikalavimų supaprastinimo PK tyrėjams, automatizuoto bylų paskirstymo modulio diegimo, PK ir Reagavimo valdybos veiklos organizavimo pagal specializacijas, prie darbo užmokesčio didmiesčiuose skirti papildomą koeficientą, peržiūrėti vienkartinės išmokos skyrimo efektyvumą, panaikintų nepilnamečių ir apylinkės inspektorių institutų atkūrimo.

Norisi palinkėti, kad šie pasiūlymai nukeliautų toliau, už MRU sienų.

Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos informacija

Lietuvos policija. Irmanto Gelūno / „BNS Foto“ nuotrauka