Rita Tamašunienė: „Siekis – tūkstančio eurų atlyginimas“
„Šeima žino, kaip atsakingai imuosi darbų ir galbūt mažiau dėmesio skirsiu jiems. Bet turiu jų palaikymą“, - sako vidaus reikalų ministro portfelį perėmusi parlamentarė Rita Tamašunienė (45 m.), kuri sulaukia replikų, kad jos moteriškus pečius užguls vyrų tramdytojos dalia. Ką tik iškepta ministrė turi žinių ir mažu darbo užmokesčiu besiskundžiantiems policijos pareigūnams.
- Kaip vertinote faktą, kad ankstesnis Ministrų kabinetas buvo išskirtinai vyriškas?
- Man tai į akis nekrisdavo, nes taip susiklostė situacija. Buvo parinkti ministrai vyrai, kompetentingi, atsakingi žmonės, kurie vykdė pareigas. Bet dabar formuojant naują vyriausybę ir koaliciją, mūsų partija atsižvelgė į pasiūlymą teikti moterų kandidatūras. Jos buvo pateiktos. Įvertinus mano politinį įdirbį bei patirtį buvo nuspęsta, kad į pareigas partija deleguoja mane. Nepaisant to, kad nėra įtvirtintos kvotos moterims, noriu pabrėžti, kad mūsų frakcijoje iš aštuonių narių, trys – moterys. Kas aktyvus, kas nori, gali ir geba dirbti, tolygiai pasiskirstė be primestų iš viršaus kvotų.
- Svajojote apie tokį aukštą postą?
- Atvirai pasakius, man buvo šiek tiek netikėtas ir kolegų pasiūlymas, ir raginimas iš aukščiausio lygio vadovų – premjero ir paskui prezidento, - kad galėčiau užimti šią poziciją, kad jie vertina mano gebėjimus kaip tinkamus. Tai paragino apsispręsti. Bet kad aš apie tai svajočiau, negaliu sakyti.
Pasitarėme su šeima. Vis dėlto lauks itin darbingi metai. Juolab kad tos pareigos skirtos vos daugiau nei metams, tad norėsis maksimaliai skirti šiai sričiai dėmesio ir kuo geriau atlikti pareigas. Šeima žino, kaip atsakingai imuosi darbų ir galbūt mažiau dėmesio skirsiu jiems. Visą gyvenimą ir mokausi, ir dirbu. Šeima visada mane ir palaiko, ir paskatina, ir paragina, ir žada realią paramą. Gyvename nuosavame name, tad, be abejo, ir namų ūkyje yra visokių užduočių. (Juokiasi.)
- Kaip, jūsų galva, tvarkėsi dabar jau buvęs ministras Eimutis Misiūnas?
- Ministras iš tikrųjų susidūrė su dideliais iššūkiais. Pagal Vyriausybės patvirtintą programą reikėjo ir reorganizacijų, ir įstatymų pakeitimų, ir vidaus statuto pakeitimai įvyko – tai lietė pareigūnų darbą. Ypač viešojo saugumo srityje jis nuveikė daug. O pasikeitimas gal ir naudingas, nes ateinu šiek tiek iš kitos srities – savivaldos, regiono, tad dabar kaip tik galima pastiprinti šią sritį.
- Ar policininkai sulauks didesnių atlyginimų ir kada?
- Siekis - tūkstančio eurų atlyginimas. Jis jau beveik pasiektas. Aukšto lygio pareigūnai jį ir viršija. Bet kalbame apie žemesnio laipsnio pareigūnus.
- Kas laukia kadenciją baigiančio policijos generalinio komisaro – ar jį „palaiminsite“ tolesniam darbui?
- Laukia svarstymas, kas vis dėlto bus Lietuvos policijos generaliniu komisaru. Bet aš dabar nepateiksiu išankstinių vertinimų, nes iš tiesų nesu susipažinusi su pačiu Linu Pernavu. Be abejo, tai – svarbus postas, kuris bus aptartas Ministrų kabinete.
- Turbūt girdėjote apie komisaro anglų kalbos pamokas? Socialinėje erdvėje, lai nesupyksta komisaras, juokaujama, kad jį galima sutikti arba anglų kalbos pamokoje, arba sporto klube.
- Jei tai būtų bendra departamentų programa ir iš tikrųjų nustatyta, kad reikia anglų kalbos mokymosi struktūrinių padalinių vadovams, galbūt tai ir būtų pateisinama. Bet kai mokosi vienas komisaras... gal nereikėtų tokiu keliu eiti.
- Vidaus reikalų ministerija parengė Bendrojo pagalbos centro modernizavimo planą: nuo ateinančių metų lieka tik vienas pagalbos kvietimo telefono numeris 112.
- Numeris 03 kviečiant greitąją pagalbą buvo populiarus, bet žmonės jau pripranta prie 112. Reikia pasakyti, kad atsiliepimai į skambučius spartėja ir sprendžiant problemas šios nebūtinai yra susijusios tik su sveikata. Dažnai atsitikus įvykiui arba gaisrui, vienas bendrosios pagalbos kvietimo numeris įgalina sureaguoti į kiekvieną problemą kompleksiškai. Jau praėjusioje kadencijoje buvo keliamas klausimas dėl jungimo į vieną sistemą. Tikriausiai ir kaštų prasme pamatuota, todėl iš tiesų reikia iki kitų metų pereiti prie vieno telefono numerio.
- O kuriuo numeriu jūs kviečiate greitąją pagalbą?
- Man neteko kreiptis tokiu būdu. Jei reikėdavo, dažniausiai važiuodavome į gydymo įstaigą patys. Be abejo, dabar skambinčiau 112. Vis dėlto visuomenėje jau yra įsigalėjęs supratimas, kad tai yra telefono numeris, kuriuo suteiks visokeriopą pagalbą.
- Kiek pati rūpinatės sveikata?
- Rūpinuosi. Gydytojams neįkyriu. Bet kai kas nors atsitinka rimto, būtinai pasikonsultuoju. Galbūt nesu iš pareigingų šeimos gydytojo pacienčių, bet pagal galimybę stengiuosi tikrintis, kai gydytojui pasiūlius esu siunčiama prevencinėms programoms.
- Nebijote, kad dabar tapsite dar labiau matoma ir bus sunku net ramiai praeiti gatve, ką jau kalbėti apie apsilankymą poliklinikoje?
- Ir Seimo narės, ir frakcijos seniūnės pareigos yra atsakingos. Savo krašte – nuo gimimo gyvenu Maišiagalos miestelyje - esu atpažįstama ir matoma. Nesibaidau žmonių, kurie ir prieina, ir dažnai paklausia, ir kelia rūpimas problemas arba užduoda klausimą dėl priimtų politinių sprendimų, dėl įsigaliojančių įstatymo nuostatų. Didesnį dėmesį jaučiu jau antrą kadenciją. Nežinau, ar jis padidės man būnant vidaus reikalų ministre, bet didelio šoko, kad staiga padidėjo visuomenės dėmesys, nebus. Bendruomenėje sulaukiu šiltų žodžių ir linkėjimų, kurie dažnai išreiškiami su pasididžiavimu, kad iš to miestelio pažįstamas žmogus užims svarbų postą.
