Į Vilniaus m. policijos darbuotojų profesinę sąjungą kreipėsi narys S. D. dėl galimai pažeistų jo teisių. Po konsultacijų su profesinės sąjungos teisininkais S. D. buvo rekomenduota kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl įsakymo panaikinimo, kuriuo išeitinė kompensacija jam buvo apskaičiuota ir išmokėta kaip pareigūnui, nepertraukiamai ištarnavusiam 19 metų 6 mėnesius 26 dienas (išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija), nors jo vidaus tarnybos stažas, Lietuvos valstybei stažas atleidimo dieną buvo nustatytas 20 metų 10 mėnesių 19 dienų (priklausytų 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija).

S. D. darbdavys privalėjo patvirtinti stažą išeitinei kompensacijai gauti taip pat 20 metų 6 mėnesius 19 dienų ir taikyti Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, išmokant 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją. Apskaičiuodamas nepertraukiamą stažą išeitinei kompensacijai, S.D. darbdavys neįskaičiavo į ištarnautą laiką išeitinei kompensacijai gauti laikotarpio nuo 1992-03-17 iki 1992-09-20, kai pareigūnas dirbo Vilniaus m. VPK struktūrinio padalinio policininku stažuotoju, ir nuo 1992-09-21 iki 1993-07-19 kai buvo komandiruotas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą kelti kvalifikacijos. Nepertraukiamasis tarnybos stažas pradėtas skaičiuoti tik nuo 1993-07-19. Bendroje sumoje į nepertraukiamąjį tarnybos stažą neįskaičiuoti 1 metai 3 mėnesiai 26 dienos. Atsižvelgiant į tai, teismui buvo pateikti dokumentai, įrodantys, kad visą laiką, nuo pat priėmimo į vidaus tarnybą S. D. buvo mokamas darbo užmokestis, per visą tarnybos laikotarpį nebuvo atleistas, o iš vienos tarnybos vietos į kitą jis buvo perkeliamas įstaigos vadovų sutikimu arba kitais pagrindais, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte. S. D. darbdavys neturėdamas jokio teisinio pagrindo, nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti skaičiavo nuo 1993 m. liepos 19 d., nors tarnyba nuo 1992 m. kovo 17 d. iki 1993 m. liepos 19 d. nebuvo nutrūkusi. Be kita ko, atkreiptas Teismo dėmesys į tai, kad mokydamasis Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, S. D. turėjo policijos pareigūno pažymėjimą ir dėvėjo pareigūno uniformą (išduotą darbdavio), buvo prisiekęs Lietuvos valstybei, jam buvo suteiktas policininko stažuotojo laipsnis, vykdė pavestas viešosios tvarkos palaikymo funkcijas, turėjo teisę taikyti specialiąsias priemones, privalėjo laikytis policijos pareigūno etikos normų. Dėl šių priežasčių mokymasis Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje prilygintinas vidaus tarnybai policijos įstaigoje.

S. D. darbdavys derėtis su pareigūnu nepanoro, tačiau sužinojęs, kad S. D., atstovaujamas Vilniaus m. policijos darbuotojų profesinės sąjungos teisininkų kreipėsi į teismą nedelsdamas pakeitė Įsakymą, kuriuo nurodė, kad išeitinė kompensacija jam turi būti apskaičiuota ir išmokėta kaip pareigūnui, nepertraukiamai ištarnavusiam 20 metų 10 mėnesių 19 dienų, todėl jam priklauso 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, sekančią dieną po Įsakymo priėmimo, pareigūnui išmokėta išeitinės kompensacijos nepriemoka, kuri yra 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad visi skundo reikalavimai įvykdyti, S.D. atsiėmė skundą.

Atkreipiame dėmesį, kad neatsiskaitydamas su darbuotoju visiškai atleidimo dieną, darbdavys pažeidė Statuto 58 straipsnio 1 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio, LR DK 141 straipsnio 1-2 dalių reikalavimus, todėl vadovaujantis LR DK 141 straipsnio 3 dalimi S. D. turėtų būti sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2013 m. balandžio 10 d., o tai sudaro apie 7000 Lt.

Išanalizavę susiklosčiusią situaciją Vilniaus m. policijos darbuotojų profesinės sąjungos teisininkai rekomendavo savo nariui S. D. kreiptis į teismą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. 2013 m. gegužės 2 d. skundas pateiktas teismui, apie priimtą sprendimą informuosime papildomai.