Šiandien įvyko paskutinis Vilniaus AVPK tarnybinių ginčų komisijos posėdis. Nesutarimai, kurie buvo nagrinėjami komisijos posėdžiuose, kilo dėl to, kad pareigūnai, nelaikę/neišlaikę fizinio pasirengimo normatyvų, šaudybos arba savigynos arba turėję tarnybinę nuobaudą, buvo įvertinti „gerai“, tuo tarpu, kai tiesioginis vadovas juos buvo įvertinęs „labai gerai“.

Iš dešimties Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos narių, nesutikusių su galutiniu Vilniaus AVPK vadovo įvertinimu, keturių prašymai patenkinti. Ir vis dėlto šie komisijos posėdžiai atskleidė keletą tarnybinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto teisinio reguliavimo bei empirinių problemų.

Viena iš didžiausių – akivaizdus objektyvumo nagrinėjant ginčą trūkumas. Tai paradoksalu, kadangi tiek įstatymo leidėjo, tiek pastarojo nuostatas įgyvendinusio Vidaus reikalų ministro taisyklėse objektyvumas išskiriamas kaip prioritetinis tarnybinių ginčų komisijos veiklos pagrindas. Būtent objektyvumo kriterijus yra garantas, kad kilę tarnybiniai nesutarimai bus realiai sprendžiami, siekiant sutaikinti abi šalis, taip prisidedant prie pareigūnų teisių gynimo, taip pat siekiant taupyti žmogiškuosius ir materialinius išteklius, pareigūnų pasitenkinimą darbu, taip pat formuoti pasitikėjimu ir pagarba grįstą kultūrą.

Objektyvumo kriterijui užtikrinti įstatymų leidėjas numatė, kad tarnybinių ginčų komisija sudaroma iš vienodo skaičiaus vidaus reikalų įstaigos ir profesinės sąjungos atstovų. Galima kvestionuoti Tarnybos organizavimo taisyklių, kurios detalizuoja tarnybinių ginčų tvarką, nuostatą, kad nesant bendram sutarimui, kaip išspręsti ginčą, sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo dauguma dalyvavusių posėdyje ginčų komisijos narių, o balsams pasiskirsčius po lygiai, lemiamą sprendimo priėmimo balsą turi ginčų komisijos posėdžio pirmininkas. Ši nuostata objektyvumo ir lygiateisiškumo kontekste abejotina dėl tos priežasties, kad įstaigos vadovas įsakymu tvirtina tarnybinių ginčų komisijos narius, paskirdamas vieną iš jų pirmininku, kuris, turbūt niekam nekilo abejonių, paskiriamas iš įstaigą atstovaujančių tarpo. Tačiau tai ne didžiausia problema. Didžiausia problema, kad nesilaikoma įpareigojimo sprendimą pagrįsti išnagrinėtais dokumentais, kitais įrodymais ir įstatymų, kitų teisės aktų ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų normų nuostatomis. Pamirštama, kad tarnybinių ginčų komisija atlieka ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka funkcijas, kitaip tariant, vykdo teisingumą, ir tai tikrai nėra tiesiog bendraminčių aktyvistų būrelis. Šį teiginį puikiai iliustruoja faktas, kad Vidaus reikalų ministerijos, kaip teisės akto rengėjos, oficiali nuomonė buvo be sąžinės graužimo praignoruota. Vidaus reikalų ministerija, kuri išaiškinimą adresavo ne tik Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinei sąjungai, bet ir Policijos departamentui bei Vilniaus AVPK, pažymėjo, kad „<...> vien tik faktas, kad nebuvo atliktas pareigūno fizinio pasirengimo vertinimas, tarnybinės veiklos vertinimo rezultatui neturėtų daryti įtakos <...>“ bei „vien tas faktas, kad vertinamu laikotarpiu pareigūnui buvo paskirta ar jis turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą, manome, nėra lemiamas <...>“. Vidaus reikalų ministerija papildomai paaiškino, kad tiek atitiktis nustatytiems fizinio pasirengimo reikalavimams, tiek tarnybinių nuobaudų reikšmė tarnybinės veiklos vertinimui analizuojama per tam tikrus nustatytus kriterijus. Tuo tarpu tarnybinės veiklos vertinimo komisija ir tarnybinių ginčų komisijos nariai (Vilniaus AVPK atstovai) a priori nusprendė, kad fizinio pasirengimo nelaikymas/neišlaikymas ir faktas, kad buvo paskirta tarnybinė nuobauda, yra lemiamas faktorius nevertinti pareigūno tarnybinės veiklos „labai gerai“. Nei viena iš šių komisijų net neatsivertė kvalifikacijos ir tinkamumo einamoms pareigoms vertinimo kriterijų, tarnybinių užduočių bei jų rezultatų ir, žinoma, jų neanalizavo. Kyla klausimas, apie kokį teisingumą ir objektyvumą šioje situacijoje galime kalbėti? Tai esminės empirinės konkrečių tarnybinių ginčų sprendimo problemos.

Teisinio reguliavimo esminė problema, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei Tarnybos organizavimo taisyklėse nėra vienareikšmiškai nurodyta, kurioje gi tiksliai įstaigoje sprendžiami tarnybiniai ginčai: vidaus reikalų įstaigoje, kurioje pareigūnas tarnauja (pvz., Vilniaus AVPK), ar centrinėje vidaus reikalų įstaigoje (Policijos departamentas). Atmetus faktą, kad galima iš karto teisingumo ieškoti teisme, vienų įsitikinimu, tarnybiniai nesutarimai turi būti nagrinėjami įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja, tarnybinių ginčų komisijoje, kiti gi nemato teisinių kliūčių ginčus nagrinėti centrinės vidaus reikalų įstaigos tarnybinių ginčų komisijoje. Šiuo klausimu vyksta teisminis bylinėjimasis, o kol vyksta, grįžkime prie objektyvumo kriterijaus.

Ar galime drąsiai teigti, kad įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja, tarnybinių ginčų komisija užtikrins objektyvumą? Juk dauguma įstaigos atstovų šioje komisijoje yra pavaldūs AVPK viršininkui. Viršininkui, kuris jau priėmė sprendimą nevertinti pareigūno tarnybinės veiklos „labai gerai“. Viršininkui, kuris šį postą, reikia manyti, užsitarnavo dėl savo išskirtinių asmeninių ir dalykinių savybių. Teigdami, kad pavaldūs pareigūnai gali persvarstyti viršininko sprendimą, sudarome prielaidas teiginiui, kad pavaldūs pareigūnai yra kompetentingesni nei tas viršininkas. Žmogiška prigimtis lemia baiminimąsi viešai kritikuoti vadovo sprendimus. Tai natūralu. O kaip dėl objektyvumo, kai vienas ar keli tarnybinių ginčų komisijos nariai buvo taip pat ir tarnybinės veiklos vertinimo komisijos nariai? Objektyvumo siekiamybė lieka tik rožine svajone.

Iš tiesų, siekiant skundais neapkrauti teismų, kurie dūsta nuo krūvio, tarnybinius nesutarimus išspręsti greičiau, rasti kompromisinius abi šalis tenkinančius ginčo sprendimo variantus, individualių tarnybinių ginčų sprendimo ne teismo tvarka instituto įtvirtinimas Vidaus tarnybos statute sveikintinas, deja, dėl aukščiau išdėstytų ir kitų problemų, kol kas jo nauda ir tikslingumas abejotini.

Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos

Teisininkė

Neringa Adomaitienė