Įsikibęs į Žaliojo tilto kraštą stovėjo jaunas vyras ir grasino nušokti žemyn. Jis nieko nereikalavo, tik sakė, kad nusivylė meile ir nebenori gyventi. Tokią dramatišką situaciją teko spręsti vilniečiui policininkui Tomui Rinkevičiui (40 m.). Patyręs pareigūnas ėmė artintis prie palūžusio vyro ieškodamas tinkamų žodžių.

Jau du dešimtmečius policijoje tarnaujantis Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjas T.Rinkevičius tądien buvo ne tarnyboje.

Vakare jis važiavo automobiliu per miestą Žaliojo tilto link, tačiau buvo priverstas sustoti. Tiltas buvo užtvertas policijos, stovėjo atvykusios gaisrinės ir greitosios pagalbos mašinos.

Išlipęs iš savo automobilio Tomas nuėjo pasiaiškinti, kas vyksta. T.Rinkevičių kolegos atpažino, tad įleido į užtvertą zoną.

„Pamačiau, kad ant tilto krašto stovi vyras, jau perlipęs į kitą pusę. Buvo matyti, kad jis jau kurį laiką ten stovi, nes raumenys pavargę, prasidėję rankos traukuliai. Apačioje upėje jau plaukiojo narai.

Kadangi turiu didelę darbo policijoje patirtį, pamaniau, kad tuo metu rasiu tinkamus žodžius, ir pasiūliau situaciją išspręsti“, – neeilinį įvykį prisiminė T.Rinkevičius.

Jis giliai įkvėpė ir iš tolo pradėjo kalbinti vyrą pamažu link jo artėdamas. Prislėgtas vyras nenoriai, bet ėmė leistis su pareigūnu į kalbas.

„Mano tikslas buvo išsiaiškinti priežastį, kas jį paskatino taip elgtis. Pasirodo, 30-metis vyras patyrė nelaimingą meilę. Tad artėdamas jam sakiau, kad gyvenimas tuo nesibaigia ir jis ketina rinktis patį lengviausią kelią. Juk sunkiau yra su tuo gyventi.

Vyras mane perspėjo, kad nebandyčiau jo gelbėti. Patikinau jį, jog man tik įdomu, kas atsitiko, kas paskatino jį taip elgtis. Vyras man leido eiti vis arčiau, su manimi kalbėjo vis atviriau“, – detaliai situaciją dėstė pareigūnas.

T.Rinkevičius, ištaikęs tinkamą akimirką, sugriebė vyrą už drabužių iš krūtinės pusės, kad būtų patogu paimt. Iškart prišoko jo kolegos, ir visi perkėlė vyrą į kitą turėklų pusę. Žmogus buvo nuvežtas į gydymo įstaigą.

„Jei mano judesiai būtų buvę per staigūs, žmogus net to nenorėdamas galėjo išsigąsti ir pasileisti. Tuo labiau kad jau buvo pavargęs. Tad jei būčiau neteisingai žengęs bent vieną žingsnį, būčiau likęs kaltas“, – T.Rinkevičius suprato situacijos rimtumą.

Pareigūnas džiaugėsi, kad jam pavyko tinkamai pakreipti pokalbį. Tačiau savęs didvyriu nelaiko. Sakė, toks jo darbas – tarnauti žmonėms.

„Jei žmogus ruošiasi nušokti nuo tilto visiems matant, greičiausiai jam reikia dėmesio, pagalbos, o iš tikrųjų jis dar nenori užbaigti savo gyvenimo.

Tikriausiai tikisi, kad žmogus, dėl kurio tai daro, atkreips į jį dėmesį, pamatys, koks jis svarbus“, – svarstė pareigūnas.

T.Rinkevičius prisimena dar vieną kur kas dramatiškesnį atvejį. Tąkart iškvietimas buvo paprastas – paskambino moteris ir pasakė, jog iš kalėjimo grįžo buvęs sugyventinis ir laužiasi į penktame aukšte esančio jos buto duris.

Atvykęs Tomas pamatė vyrą, kuris neatrodė agresyvus. Netrukus moteris atidarė duris ir užsipuolė vyrą: „Aš tave vėl pasodinsiu, tu grįši į kalėjimą.“

Tada vyras pastūmė moterį ir įbėgo į butą. T.Rinkevičius bėgo paskui. Vyrukas virtuvėje pagriebė peilį ir puolė pareigūną. Šis gindamasis užtrenkė virtuvės duris. Išgelbėjo tai, kad jos buvo užsidarančios į virtuvės pusę.

Po kelių minučių pasijuto stiprus dujų kvapas – vyras atsuko balioną. Moteris buvo neblaivi, užsinorėjo parūkyti, bet T.Rinkevičius spėjo atimti iš jos žiebtuvėlį.

„Apie situaciją pranešiau budėtojui, o pats ėmiau kalbinti vyrą per duris, bet jis neatsakė. Atsargiai jas pravėriau ir pamačiau, kad jis kybo ore tik rankomis laikydamasis už balkono krašto.

Vyras buvo stiprus, bet juk amžinai negalės išsilaikyti. Žengiau žingsnį į priekį, o jis pasakė – jeigu dar artėsiu, jis paleis turėklą. Ėmėme kalbėtis, ir aš jį tikinau, jog niekas jo nesuims, nes kol kas nepadarė nieko blogo.

Paprašiau jo, kad leistų užsukti dujas, kol visi nežuvome. Mes kalbėjome apie 10 minučių, ir aš jį įtikinau, kad leistųsi iškeliamas“, – pasakojo T.Rinkevičius.

Žmonės dažnai priešinasi, tad dažnai kyla grėsmė ir pareigūnų gyvybei.

Tomas sakė, kad dažniausiai bėdos būna dėl alkoholio.

Ypač retai reikia raminti blaivius žmones, kurie nevykdo pareigūno reikalavimų. Alkoholis susuka žmonėms protą.

Tapti policininku Tomas svajojo nuo vaikystės. Norėjo būti toks kaip jo dėdė milicininkas. T.Rinkevičiui patiko uniforma, ginklai.

„Manau, kad vyras turi turėti vyrišką profesiją. Tiesiog įgyvendinau savo svajonę. Esu patenkintas savo darbu, karjera. Net nenorėčiau nieko keisti“, – tikino 2-ojo komisariato tyrėjas.

Visą savo tarnybos laiką Tomas dirbo Savanorių prospekte, kuris anksčiau buvo vadinams „Krasnucha“. Vilniečiai žino šį rajoną kaip narkomanų, girtuoklių, buvusių kalinių buveinę.

Tad čia dirbdamas T.Rinkevičius jaučiasi užsiauginęs storą odą. Kiekvienas iškvietimas, kiekvienas susitikimas su žmonėmis jam – tai pamokos, patirtis.

Pareigūnas kaskart analizuoja, kas buvo gerai, kas blogai, ar jis padarė klaidą, ar tikrai nieko kitaip nebuvo įmanoma padaryti.

„Jei yra aštri situacija ir abu konflikto dalyviai ima šaukti – nieko nebus. Tad pareigūnas turi išlikti ramus – tai parodo, jog jis valdo situaciją, supranta, ką daro.

Tokiu atveju dažnai pavyksta užbėgti pasipriešinimui, nelaimėms už akių. Pirmiausia reikia kalbėti su žmogumi, aišku, jo neįžeisti, jokiu būdu pareigūnui nebūti išdidžiam.

Pareigūnas – ne viršininkas, jis tarnauja žmonėms. Aš visada esu ramus, manęs neįmanoma išvesti iš kantrybės“, – užtikrino T.Rinkevičius.

Vis dėlto ne visos situacijos baigiasi gerai. Kartą Tomo akivaizdoje susidegino žmogus, o policininkas nieko negalėjo padaryti.

Moteris į savo namus priėmė vyrą, ir juodu darniai daug metų gyveno. Tačiau vyriškis susirgo ir jau kurį laiką gulėjo lovoje. Jis pradėjo namo kviestis draugus, kompanija girtaudavo.

Moteris kreipėsi į Tomą, nes tai buvo jo prižiūrima teritorija. Ji paprašė, kad T.Rinkevičius ateitų pasikalbėti su jos sugyventiniu ir įtikintų jį pakeisti gyvenamąją vietą, galbūt kreiptis į medikus.

„Aš sutikau, ir mes kartu su ja nuėjome į namus, tačiau negalėjome patekti į jos butą, nes vyriškis buvo užsirakinęs iš vidaus. Antras aukštas, šarvuotosios durys. Mėginome su juo kalbėtis per duris, tačiau bergždžiai.

Išėjau į lauką pažiūrėti, ar galima būtų patekti į butą per balkoną, gal kaimynai turės kopėčias. Bet tik išėjęs į lauką pro langą pamačiau didelę liepsną – vyriškis save padegė.

Kopėčių nebuvo, aš dar bandžiau laužti duris.

Vėliau sužinojau, jog jis buvo užsipylęs odekolono. Iškviečiau gaisrininkus, jie greitai atvyko, bet išgelbėti vyro nespėjome“, – kraupų įvykį prisiminė T.Rinkevičius, kuriam prieš tai pavyko išgelbėti du iš šio pasaulio pasitraukti sumaniusius žmones.

www.lrytas.lt

2016-11-27