Daugiau apie pasiūlymą

1-ąją minėsime Lietuvos kelių policijos įkūrimo dieną. Faktiškai tai visų eismo priežiūrą vykdančių pareigūnų šventė. Tai šventė žmonių, kurie dirba „ant kelio“.

Ta proga noriu pasveikinti visus buvusius, esamus ir būsimus kolegas su šia švente. Taip ir norisi pakelti bokalą už tuos, kurie kaip niekas kitas žino, kaip per saulėtekį atrodo tolumoje rūke pasislepiantis, ryškiomis linijomis paženklintas, tiesus kaip styga kelias.
Žino, kaip ausyse spengia tyla ketvirtą valandą ryto, o dangų puošia mėnulio pilnatis. Tamsoje iš garso gali atskirti artėjančio automobilio markę ir su niekuo nesumaišys saulėje įkaitusio, kad net padai limpa, asfalto kvapo.
Keliu bokalą už Jus, vyrai.

Noriu pakelti bokalą ir už Jus, Kelių policijos moterys.
Ir nesvarbu, ar Jūs į šią tarnybą atėjote iš pašaukimo, ar tik todėl, kad kažkas nutarė, jog Jūsų būryje turi būti ne mažiau kaip pusė. Nesvarbu ir tai, ar Jus ta profesija užkabino ir likote dirbti, ar supratusios, kad laisvoje šalyje planinė ekonomika neveikia, radote kitą pašaukimą ir turbūt ramesnį bei pelningesnį užsiėmimą.
Bet visuotinai žinoma, kad buvusių kelių policininkų nebūna ir kad yra tik dvi policijos: kelių ir ne kelių. Čia panašiai kaip su kosmonautika. Vieną kartą nukridai į kosmosą ir visą likusį gyvenimą esi kosmonautas. Tikiu, kad tas, kas dirbo „ant kelio“, to neturėtų pamiršti.
Ir kaip gali neprisiminti to malonaus pusamžio vairuotojo, dar prieš vidurnaktį išvežiojančio signalinius laikraščio egzempliorius ir visada nestabdomo sustojančio. Taip ir skamba ausyse jo kaskart ištariama frazė: „Rytdienos laikraštis, vyručiai“. Malonu skaityti spaudą anksčiau, nei tai daro valstybės vadovai.
Kas gali prilygti šviežioms bandelėms, kurias paryčiui išvežioja pats kepyklėlės savininkas? Jos kvepia cinamonu ir tokia malonia šiluma, kuri gali būti tik tada, kai kepi su meile. Ir nesvarbu, kad jis visada skuba, nes, kaip jis pats sako, bandelės skanios tik tol, kol šiltos – atšals ir niekas jų nenorės. Bet vis tiek jis visada sustoja.
Jis žino, kad busim pirmi tą naktį jo pirkėjai ir kad pagal nerašytą taisyklę dieną dirbęs porininkas mums būtinai bus palikęs mašinos peleninėje kelias monetas, kad būtų už ką tas bandeles nupirkti.
O kiek daug tokių, kurie šiaip pravažiuodami pamojuoja. Tu nežinai, nei jų vardų, nei pavardžių. Priešingai, nei to taksisto, kuris visada stovi toje pačioje vietoje ir prie kurio turėdamas laisvą minutę pats sustoji parūkyti ir pablevyzgoti.
Tu tik žinai, kad jie visada tuo keliu važiuoja. Tu jiems – kaip to kelio simbolis, o jie Tau pirmiausia yra žmonės. Žmonės, dėl kurių Tu šalia to kelio ir stovi. Ir jie tai žino.
Negalima pamiršti ir to adrenalino, kuris užplūsta, kai su vos bepavažiuojančia „Volkswagen Vento“ priverstas vytis nestojusį nutrūktgalvį su galingu BMW ir kai pasivijęs dar esi priverstas su juo purvyne galynėtis. Ir tik po to, kai jis jau surakintas sėdi ant galinės sėdynės, viskas palaipsniui atslūgsta, o Tu pajunti, kad labai peršti ranką ir iš purvinos žaizdos lašantis kraujas labai nenori krešėti.
Keliu bokalą už tuos jaunus žmones ir jų ištvermę, kai reikia sukaupus visas jėgas dirbti avarijos vietoje, kai yra žuvusių vaikų, o po to apie tai pranešti jų motinai. O kai tokių vaikų yra du? O kai trys?
Kiek nervų kainuoja, kai atvyksti į avarijos vietą anksčiau nei greitoji pagalba ir tarp klyksmų ir dejonių turi atsirinkti, kam dar gali padėti, o kas jau registruojasi prie dangaus vartų. Po to supratęs, kad į tas Bambiškes ar Pilviškius rajono pakrašty greitoji važiuos dar mažiausiai pusvalandį, todėl su tarnybine mašina pats veži sužeistąjį pas gydytojus.
Kai girdi nuo galinės sėdynės aimanas ir virpantį porininko balsą: „Pakentėk dar truputį, viskas bus gerai.“ Bet supranti, kad nė velnio gerai nebus. Mini kiek traukia, diskoteka virš galvos tau kaukia ir per plonytį automobilio stogą garsas duoda Tau tiesiai į smegenis.
Ilgainiui tai pradeda kelti galvos skausmą, o priekyje kažkoks nesusipratėlis tau nesitraukia iš kelio. Ir nesvarbu, ar jis tai daro tyčia, ar iš nenuovokumo. Keiki ji visais žinomais keiksmažodžiais, o galvoje tik viena mintis – kad tik gyvą nuvežtum.
Ciniška, bet puikiai žinai, kad jei numirs pas Tave mašinoje – ilgai atsirašinėsi. Juk visada atsiras tų, kurie uždavinės daug kvailų klausimų. Kodėl nelaukei greitosios? Kodėl prisiėmei atsakomybę? Kodėl nesilaikei kažkokios instrukcijos, kažkokio punkto? Ir niekam nepaaiškinsi, kad vaizdas pro šiltai sėdinčio klausinėtojo kabineto langą truputį kitoks, nei stovint ant žemės prie kraujais apsipylusio žmogaus, kuris žvelgia į Tave kaip į vienintelį, kuris dar gali padėti.
Keliu taurę už tuos, kuriems ne kartą teko eiti į kompromisą su sąžine, kai reikėdavo rinktis kaip pasielgti: kaip reikalauja įstatymai, ar kaip reikalauja žmogiškumas. Už pasielgusius žmoniškai, galbūt nukentėjusius dėl to, bet niekada dėl to nepasigailėjusius.
Už tuos kolegas, kurie sulaukę trečią valandą nakties Tavo skambučio ir išgirdę, kad yra problemų, neklaus, kas atsitiko, o paklaus tik kur reikia atvažiuoti.
Keliu taurę už tuos kolegas, kuriais dažnai nepasitikima, kurie jau pirmą darbo dieną būna išvadinami kyšininkais su atvėpusiomis nuo asfaltpinigių kišenėmis, kuriems pasakoma, kad jie dykaduoniai, nieko neveikia ir, užuot gaudę nusikaltėlius, kabinėjasi prie padorių žmonių.
Už tuos, kuriuos per pamainą mažiausiai tuziną kartų atleidžia iš darbo, gąsdina visais, pradedant komisariato viršininku ir baigiant, net baisu pasakyti, Daukanto aikšte. Už tuos, kurie būna priversti pajusti, kad ne visi gąsdinantys blefuoja ir kad iš tiesų vieno ar kito veikėjo „dėdė“ turi „skambučio teisę“.
Tada belieka nuryti karčią piliulę ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau gyvenimas pasikeis. Jis juk turi pasikeisti. Jis ir keičiasi. Tik velniškai lėtai keičiasi.
Keliu taurę už tuos, kurie parėję paryčiui pabučiuoja miegančius vaikus ir padėkoja Viešpačiui už dar vieną daugiau ar mažiau laimingai pasibaigusią naktį ir už tuos, kurie labai nemėgsta pasakoti namiškiams, kaip sekėsi darbe.
Už tuos, kuriems labai retai kas pasako AČIŪ. Už mus su jumis.