LIETUVOS RESPUBLIKOS VALTYBINIŲ PENSIJŲ PERTVARKA
Pateiktas pasiūlymas dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų pertvarkos.
Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2015 m. liepos 24 d. potvarkiu Nr. 136 sudaryta darbo grupė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų pertvarkos gairėms parengti. Darbo grupėje Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijai atstovauja Olga Kilkinova. Atsižvelgiant į darbo grupei pateiktą medžiagą (Valstybinių pensijų sistemos teisinis reguliavimas, Lietuvos socialinių tyrimų centro parengta Pensijų skaičiavimo būdo analizė ir valstybinių pensijų reformos koncepcija bei Siūlymai dėl valstybinių pensijų reformos) teikiame sekančius pasiūlymus bei pastabas.
1. Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (toliau – LTPF) nuomone, pertvarkant valstybines pensijas tokia pensijų rūšis kaip pareigūnų ir karių valstybinė pensija privalo išlikti. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pakeitimas išmoka ar kažkuo kitu akivaizdžiai pažeis ne tik esamą teisinį reglamentavimą (Vidaus tarnybos statuto 49 str. 6 d., kurioje nustatyta, kad pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką; Vidaus tarnybos statuto 3 str. 8 d., kurioje nustatyta, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui), bet ir nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojančiame naujos redakcijos Vidaus tarnybos statute įtvirtintą teisinį reglamentavimą (57 str. 6 d., kurioje nustatyta, kad pareigūnai įgyja teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją šios pensijos skyrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka; naujos redakcijos Vidaus tarnybos statuto 3 str. 8 d., kurioje nustatyta, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins jos pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, dėl to pagal šį statutą ir kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visą jų tarnybos laiką).
Pritarus siūlymui nustatyti visiškai naują teisinį reglamentavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų pakeitimo kitomis išmokomis, LTPF siūlo nustatyti, kad naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinis reglamentavimas taikomas tik vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie į vidaus tarnybą priimti esant būtent naujam pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisiniam reglamentavimui.
Pritarus siūlymui keisti esamą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reglamentavimą, LTPF nuomone, turi būti nustatytas protingas, proporcingas, ekonomiškai pagrįstas ir naudingas pereinamasis laikotarpis, kuris nepažiestų nei šiuo metu tarnaujančių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų – būsimų pensijų gavėjų, nei esamų pensijos gavėjų teisių ir teisėtų lūkesčių. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų naujas ar pakeistas teisinis reglamentavimas neturi bloginti šiuo metu tarnaujančių pareigūnų – būsimų pensijų gavėjų, ir esamų pensijos gavėjų padėties.
2. Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus (nutarimus) nėra laikoma vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privilegija. Todėl jos panaikinimas arba pakeitimas kita išmoka privalo būti suderintas ir neprieštaraujantis Konstitucijoje nustatytiems principams.
Pareigūnai negali būti verčiami suėjus senatvės pensiniam amžiui rinktis tarp senatvės (valstybinio socialinio draudimo) pensijos ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, nes gauti senatvės pensiją yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio konstitucinė teisė. Dėl to, diskutuoti galima tik apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies sumažinimo, kai šios pensijos gavėjas įgyja teisęgauti valstybinę socialinio draudimo pensiją, mechanizmą. Tačiau būtina svarstyti ir skirtumus dėl minėtos dalies sumažinimo dydžio pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, kurie iki nurodytos teisės įgijimo turėjo draudžiamųjų pajamų ir kurie draudžiamųjų pajamų neturėjo. Iš esmės toks mechanizmas, susijęs su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimu arba nemokėjimu, yra įtvirtintas dabartiniame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme. Dėl to, galima šį mechanizmą tobulinti, bet ne keisti iš esmės – pakeitimui iš esmės nepritariame.
Manome, kad siūlymas dirbančiam pensininkui, gaunančiam pensiją už tarnybą, iki pensinio amžiaus mokėti šios pensijos dalį, mažinant ją proporcingai gaunamam uždarbiui, yra neproporcingas ir neteisingas. Neaišku, kokio dydžio proporcingumas bus numatomas. Manome, kad tokiu būdu bus grįžta prie teisinio reglamentavimo, kuris iš esmės prieštaraus Konstitucijai – kuo didesnis bus darbo užmokestis, tuo didesne dalimi bus mažinama pensija. Kita vertus, atsižvelgiant į pačių pensijų dydžių ženklų skirtumą, tikėtina, kad gali nukentėti tie pensijos gavėjai, kurie gauna mažas pensijas, nes skirtumas su gaunamu uždarbiu gali būti didesnis negu pati pensija, todėl pensijos gavėjai bus priversti pasirinkti gauti pensiją, o ne dirbti ir gauti darbo užmokestį. Atkreiptinas dėmesys, kad siūlomas reglamentavimas iš dalies skatins šešėlinę ekonomiką, nes skatins buvusius vidaus tarnybos sistemos pareigūnus dirbti nelegaliai, kad nebūtų mažinamos pensijos (panaši situacija jau buvo susiklosčiusi šalies ekonominės krizės metu).
Pažymime, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime yra pasisakęs:
„Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytosios, pensijos ir socialinė parama; Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu inter alia yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme. Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); valstybines pensijas skiriant už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensaciją nukentėjusiesiems asmenims, taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; šių pensijų gavimas siejamas su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas). <...>.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, įgyvendindamas diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybines pensijas – nustatydamas inter alia jų skyrimo sąlygas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas), paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustačius pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti tokį šios pensijos teisinį reguliavimą, kuris būtų suderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu.
Pažymėtina, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).“
Taip pat pažymime, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pasisakė:
„Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pažymėjo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. Šios pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, nukentėjusiems asmenims kaip kompensacija ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybinės pensijos nėra privilegija. <...>
Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymų nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).“
3. Manome, kad siūlymas: „Variantas: pensija už tarnybą mokama iš socialinio draudimo lėšų iki asmuo sulauks pensinio amžiaus; lėšas šiai pensijai perduoda valstybės biudžetas kaip padidinto tarifo įmoką už tarnaujančius karius ir pareigūnus. Dėl to pastarieji įgyja teisę į didesnes pensines išmokas senatvėje“ – yra neiškus ir ekonomiškai nepagrįstas. Neaišku, kokio dydžio turi būti įmoka, kas turi ją sumokėti arba mokėti, kada įmoka turėtų būti mokama, tuo metu, kai tarnauja vidaus tarnybos sistemoje pareigūnas ar jam išėjus į pensiją. Neaišku, kiek proporcingai padidės išmokos senatvėje, ar bus kokia nors išmoka mokama vidaus tarnybos sistemos pareigūnui, išėjusiam į pensiją, ar ne. Taip pat, kaip bus su vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, kuris po išėjimo į pensiją dirbs ir mokės įmokas dėl būsimos senatvės pensijos, ar įmokos nesidubliuos. Esminis klausimas, ar šis siūlymas iš esmės nėra pačios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos panaikinimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad siūlomas reglamentavimas gali sukelti nepasitenkinimą, kuris remsis negatyvia patirtimi, kai daugeliui vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, pasirašiusių sutartis su pensijų fondais realiai, jų vidaus tarnybos metu įmokos iš SODRSOS į fondus nebuvo pervedamos, dėl ko vidaus tarnybos sistemos pareigūnai patyrė daug nuostolių.
Jeigu, atsižvelgiant į šį pasiūlymą, iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos iki pensijos gavėjas sulauks senatvės pensijos amžiaus bus išskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo pensijų įmokos, tai ši pensija bus prilyginama draudžiamosioms pajamoms. Tai gali lemti svarstymus, kad iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos reikėtų išskaičiuoti ir kitas įmokas į biudžetą. Be to, tokiu atveju pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nebus galima laikyti valstybinių pensijų rūšimi, dėl to pasikeis ne tik jų teisinė prigimtis, bet ir jų teisinė apsauga.
4. Manome, kad įvertinus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, būtų tikslinga kalbėti apie Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 str. 3 d. nustatytą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) 1,5 dydžio taikymą arba panašaus mechanizmo sukūrimą visoms valstybinėms pensijoms.
5. Manome, kad būtų tikslinga suvienodinti mokamų našlių ir našlaičių pensijų dydžius, atitinkamai 20 ir 30 procentų nuo atitinkamos valstybinės pensijos arba kitų rentų ir išmokų. Tačiau, ir dabar, ir ateityje šių pensijų dydžiai labai skirsis, nes pats bazinis valstybinių pensijų, rentų ir kitų išmokų dydis yra labai skirtingas. Dėl to neaišku, koks bus bazinio dydžio pagrindas, jei liks viena valstybinė našlių ir našlaičių pensija. Nesuprantama ir tai, kodėl akcentuojama, kad būtina panaikinti pareigūnų ir karių valstybines našlių ir našlaičių pensijas, kaip dubliuojančias. Pagal esamą reglamentavimą (VPĮ 3 str. 2 d.), asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę našlių pensiją už mirusį valstybinės pensijos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) punktuose, gavėją ir valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, jo pasirinkimu skiriama ir mokama arba valstybinė našlių pensija, arba valstybinė socialinio draudimo našlių pensija. Asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę našlaičių pensiją už mirusį valstybinės pensijos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, gavėją ir valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, jo pasirinkimu skiriama ir mokama arba valstybinė našlaičių pensija, arba valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija.
6. Manome, kad būtų tikslinga nustatyti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos indeksavimą padidėjus pareiginės algos baziniam dydžiui arba padidėjus šalies vidutiniam darbo užmokesčiui. Šis siūlymas gali būti pradėtas įgyvendinti iš karto, pakeitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reglamentavimą.
7. Manome, kad pareigūnų ir karių valstybinių netekto darbingumo pensijų atsisakymas yra galimas tik tuo atveju, jei bus užtikrintos sąlygos pareigūnų ir karių valstybinei pensijai už tarnybą skirti, ypač jeigu vidaus tarnybos sistemos pareigūnas tapo nedarbingu arba iš dalies darbingu dėl tarnybos ar dėl priežasčių, susijusių su tarnyba. Tokiu atveju galima diskutuoti ne apie pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos mokėjimą, o apie papildomos nelaimingų atsitikimų darbe draudimo išmokos mokėjimą. Tačiau, siekiant įgyvendinti šį siūlymą, būtina iš pradžių pertvarkyti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, nes šio įstatymo nuostatos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams netaikomos (2 str. 3 d.). Įtraukus pareigūnus į nurodytą įstatymą, atsiras ir papildoma pareiga mokėti naujas įmokas.
LTPF Pirmininkė Loreta Soščekienė